Kaimuose vis mažiau gyvena jaunų žmonių, tačiau aplink burzgia traktoriai ir darbuojasi kombainai. Net ir maži miesteliai, kadaise buvę kultūros židiniais, konkuravusiais tarpusavyje, dabar tampa užmiršta kaimo realybe. Žiemą pravažiuokite pro miestelius, kuriuose deklaruojamas Wikipedijoje esą 2000 gyventojų skaičius – pamatysite, kad takas iki durų nuo gatvės sniege nukastas tik kas 20 – tame name. Tad nors surašymo metu dar ir užsiskaičiuoja gyventojai, 10 metų gyvenantys Vilniuje, tačiau gyvenamąją vietą deklaravę Vilniuje, visgi čia gyvena tikrai jau labai mažai žmonių.
Žemės ūkyje turi likti žmonių
Kalbant apie mažų miestelių, kaimų, provincijų ir regionų ateitį, dažnai linkstama prie idėjos, kad ten galiausiai ir liks tik tie, kas iš tiesų verčiasi būtent žemės ūkiu, gyvulininkyste, o ne kažkuo kitu. Tad traktoriai galop darbo dienomis bus vyraujantis transportas. Nors technologijos yra labai pažengusios, visgi joms suvaldyti tikrai reikalingi žmonės. Ūkininkai negali gyventi didmiesčiuose, ir tik kartais prisižiūrėti savo laukus. Tad gal tai ir yra tie gyventojai, kurie iš tiesų gyvens ateityje regionuose.
Žemės ūkyje daug darbų atlieka technika
Jeigu taip būtų buvę prieš porą šimtų metų, kaimuose ir ūkiuose vis tiek gyventų kelis kartus daugiau žmonių, nes jų jėgos reikėdavę būtent tam pačiam žemės plotui išdirbti ir ūkiui plėtoti. Šiais laikais situacija gerokai pasikeitusi ir spragilais kulti nereikia, šieno kupetų grėbti nereikia, sėti rankomis, arti gyvuliais ir kt. Visa tai daro puikiausia žemės ūkio technika, kurią žinoma valdo žmogaus rankos. Taigi, darbų tikrai yra daug, tik žmogui belieka juos kokybiškai dirbti.
Žmonės migruoja į miestus
Kas nutiko, kad nebelieka žmonių? Reikėtų pasakyti, kad gimstamumas tikrai mažėja. O žmonės migruoja gyventi į miestus, ir ten telkiasi centrai: kultūros, paslaugų, švietimo, galop ir pramonės, verslo. Tad visi spiečiasi ten, kur galima gauti visas paslaugas, o ir įkurti savas, kurių reikėtų kitiems. Tai lemia ir didelę paklausą, ir pasiūlą, ir konkurenciją, tačiau tai yra gyvas spiečius, kuriame žmonės spaudžiasi. O pasiryžusieji išsikraustyti į miestelius, neretai grįžta pabrukę uodegas po kelerių metų, nes tose vietose net jeigu ir randa iš ko pragyventi, labai trūksta paprasto žmogiško judėjimo, kurį turėjo net ir pirmykštės gentys: kultūros, švietimo, žaidimų, pramogų, bendrų valgymo, tiesiog bendravimo. Regionų ateitis: ūkis ir turizmas? Galbūt. Žemės ūkis ten, kur derlinga, ir turizmas ten – kur vaizdinga.