„Be galo laukiu vasaros, nes tik tada suprantu, kokia yra gero oro, vasaros, šilto vandens, kietmedžio miško kaina. Tada galiu grįžti į gimtąją Dzūkiją ir ten nuostabiai pailsėti“, – sako Eglė, kuri vasaromis keliauja į Dzūkijos apylinkes. Kaip pati teigia, jos tėvams ne svetimos ir miškininkystės paslaugos, nes tėtis dirba eiguliu, mama matuodavo vandens lygį upėje. Visgi, pati Eglė atostogas ir poilsį miške supranta savaip.
Kaip tu žiūri į tuos bendraamžius, kurie per atostogas renkasi kitokį poilsio būdą nei tu?
Kažkaip stengiuosi suprasti visus. Turbūt ne visiems tinka ne vienodi dalykai. Kai kam miško kaina gal atrodytų net ir labai maža, nes toks žmogus norėtų tiesiog daugiau pailsėti visai kitokioje aplinkoje. Tarkime, viena mano draugė negali pakęsti gamtos. Ji bijo skruzdėlių, smėlio bateliuose, lapų šniokštimo, ją gąsdina, kad niekur nėra spaudos kioskų, kavinių, barų ir automobilių. Ji tiesiog miesto, asfalto vaikas, jai būtina ta civilizacija, o patekusi į gamtą ji jaučiasi ne laisvai, o nesaugiai. Tokiam žmogui niekada nebus reikalingos ir miškininkystės paslaugos, nes paprasčiausiai visai kitaip ilsisi ir kitaip traktuoja tai, kas yra poilsis. O štai man atrodo, kad kiekvienas žmogus gali ir turi surasti sau labiausiai tinkamą būdą atostogauti, ir man tai yra atostogos miške. Ta draugė per atostogas keliauja į kitus užsienio megapolius ir juose būna. Na, kartais prie jūros nueina.